Rūta Matulevičiūtė apie parodą „Gyvulių ūkis“:

„Mano kūrybos metodas – sąmoningumu grįsta kūryba, kurioje daugiausia dėmesio skiriama asmeniniam tobulėjimui. Visada ieškau esminio ir visapusiškesnio požiūrio į idėją. Dėl to daugiausia dėmesio skiriu meditacijai, psichologijai, senosioms tradicijoms, o svarbiausia –plačiai baltų mitologijai.

Parodos temą nurodė vietos istorija. Nuo paauglystės esu vegetarė, jau ketverius metus praktikuoju Transcendentinę meditaciją, kurios dėka jaučiu dar labiau augančią meilę ir pagarbą visai gyvybei. Gyvulinį produktą suvokiu kitaip, negu jį suvokia „tradicinės“ dietos besilaikantis žmogus. Matau išsiskiriančią suvokimo logiką – suvokimas skiriasi priklausomai nuo aplinkos, kokioje žmogus susiformavo.

Mėsos kombinatas Žemuosiuose Paneriuose pradėjo veikti sovietmečiu. Tuomet Lietuva didžiavosi gausiu mėsos eksportu. Sovietmečio patirti nespėjau, tačiau labai gerai jaučiu jo palikimo skonį tebegyvuose įsitikinimuose, tėvų ir senelių pasakojimuose bei rašytinėje istorijoje.

Mano močiutė buvo kulinarė ir dažnai pasakodavo, kaip jai dirbant valgyklos vedėja vykdavo maisto kokybės patikrinimas. Močiutė didžiavosi, kad, perpjovus jos vadovaujamų virėjų paruoštą  Kyjivo kotletą, tikrintojai rado tiksliai tiek sviesto, kiek nurodyta visoje Sovietų Sąjungoje galiojusiame šio patiekalo ruošimo recepte.

„Gyvulių ūkyje“ pristatau gyvūnų portretus. Kiekvienas jų pasakoja utopinės istorijos fragmentą istoriją. Tai – gražūs kitokio pasaulio vaizdai. “

Rūta Matulevičiūtė – jaunosios kartos tapytoja bei tarpdisciplininė menininkė. Surengė 3 personalines parodas, performansą „HOT Salon“ pristatė meno mugėje ArtVilnius’20. Jaunojo tapytojo prizo finalininkė (2019). Nuo 2017 m. dalyvauja ir kuruoja grupines parodas.

Šios parodos atspirties tašku tapo galerijos vieta. Galerija įsikūrusi pramoniniame Žemųjų Panerių rajone. XX a. 6 dešimtmetyje pradėjo kilti pramonės įmonių pastatai. tarp jų ir Vilniaus mėsos kombinato. Pastatas, kuriame įsikūrusi galerija, buvo jo kulinarijos cechas, pradėjęs darbą vėliau – 1983 metais.

2022 m. pradėjusi veikti „Galerija T. 2“ išreiškia pastangas humanizuoti šią vietą: kulinarijos patiekalus su mėsa pakeitė jaunų meninkių darbai. Lankytojai gali pamatyti ir aplinkui dar likusius kombinato pastatus.

Nesunku suprasti, kad parodos pavadinimą autorė skolinasi iš George’o Orwello – dėl jo romano aktualumo tarybinei santvarkai, taip pat dėl grotesko, juodojo humoro, kaip raiškos priemonių. Kartu gyvulių ūkis yra tiesiogiai susijęs su mėsos kombinatu.

Parodoje fermos gyvūnai sugrįžta į kulinarijos cechą, tačiau ne kaip patiekalai, o kaip paveikslų veikėjai. Iš paveikslų žvelgia ne nelaimingi mėsai auginami padarai iš fermos, bet laisvos gamtos gyventojai, išnyrantys iš miško, gamtos, iš idiliškų, pasakiškų peizažų. Atgavę ne tik laukinę prigimtį, bet ir įgiję antgamtinių galių, jie paveiksluose tampa autorės vaizduotę žadinančiomis mitinėmis būtybėmis.

Ūkio gyvūnai mėlynuose tapytojos peizažuose gali atrodyti atrodyti ironiškai, nes įprastesnės būtų po mėlynus ūkus braidančios mitinės būtybės ar bent laukiniai gyvūnai, bėgantys beribiais plotai. Galima tik spėti, ar menininkė neironizuoja, laisvės nei natūralios gamtos niekada nemačiusius fermų auginintinius pakeldama į mitologinių būtybių rangą. Tačiau šis perkėlimas ir skatina permąstyti, kaip šiuolaikininėse visuomenėse, kur gyvulių auginimas ir skerdimas yra absoliučiai daugumai žmonių nematomas, yra elgiamasi su fermos gyvūnais ir kaip skiriasi savybės, priskiriamos tiems suvalgyti skirtiems gyvūnams ir naminiams augintiniams ar didingiems laukiniamas gyvūnams. Kiek (ne)norime mes žinoti, kaip gaminama dešra? Kodėl kovojantys prieš šunienos valgymą Azijoje ramia sąžine mėgaujasi kiauliena ar vištiena?

Gyvūnai Rūtos Matulevičiūtės paveiksluose antropomorfizuoti – žąsinas atrodo linksmas, o paršelis liūdnas. Šias savybes dažniaus suteikiame savo naminiams augintiniams. Paveikslų gyvūnai primena vaikiškų filmų ar pasakų veikėjus („Mažylis“, „Šarlotės voratinklis“). Šalia paveikslų eksponuojamas ir objektas, kuriame panaudota nežinomo tautosakos rinkėjo (inicialai „J. B-tis“) užrašyta liaudies pasaka iš Lietuvių mokslo draugijos rinkinių, kaip autorei artimos mitologijos tęsinys. Pats objektas primena vaikystėje kieme darytus „sekretus“ ir susieja su XX a. pabaiga, kai vaikų darželyje buvo patiekiami standartizuoti kulinarijos patiekalai, iki šiol neišnykę iš įstaigų valgiaraščių.

Parodos kuratorė Elena Antanavičiūtė

Parodos dizainerė Aurelija Bernataitė