Menininkės kūryboje atsispindi nenutrūkstantis vaizdų srautas, su kuriuo susiduriame virtualioje erdvėje, ypač socialiniuose tinkluose. Autorės darbai įkvėpti vaizdų, informacijos, dezinformacijos pertekliaus. Aurelijos Bernataitės drobėse nugula pasąmoningai atrinkti vaizdai iš artimos aplinkos, virtualios erdvės, vaikystės nuotraukų, prisiminimų, populiariosios kultūros, meno pasaulio. Ypač išsiskiria darbai, įkvėpti močiutės sodybos Baltarusijos kaime, toms vietoms būdinga žydra spalva pastatuose. Dailininkės darbuose gausu žaismingumo, ironijos, bet taip pat ir nostalgijos, ypač darbuose, kuriuose fotografiškai fiksuojami močiutės sodybos motyvai, kurie tapo itin svarbūs po močiutės mirties. Paveiksluose nugulę vaizdai, viena vertus, atrodo atsitiktiniai, kita vertus, susieti paprastai nenusakomo ryšio, autorės intuicijos algoritmo. Tapytojos akis tarsi prožektoriaus spindulys ieško objektų, ką apšviesti, įamžinti tapyboje. Tiek asmeniškiems motyvams, tiek atsitiktiniams vaizdams tapyba suteikia ypatingą svarbą, tarsi pakylėja virš kasdienybės ir kelia klausimus, kas yra vertas tapti meno kūrinio objektu.

Tapytojos paveiksluose rasite ir klounų, ir batų, tačiau parodos pavadinimas taip pat atsirinko pusiau pasąmoningai iš nesustojančio informacijos srauto. Pasakymas, atrodytų, nėra natūraliai vartojamas mūsų aplinkoje prilipo dėl savo vaizdingumo, ryškūs klouno batai vizualiai primena dailininkės paveikslus. Tačiau terminas clownshoes aiškinamas kaip įžeidimas kažkam nepraktiškam, ne savo vietoje esančiam, per daug įtikti besistengiančiam žmogui, nevykėliui, taigi iš esmės klounui. Kartais menininkams kyla klausimai, ar esi savo vietoje, ar tikrai esi menininkas, ir gal baisu apsikvailinti, o pats menas toks nepraktiškas. Pagaliau kartais norėtųsi įtikti žiūrovams ar kažkokiems standartams, bet galų gale vis tiek seki savo intuicija...

Kuratorė Elena Antanavičiūtė