Stebuklingi kūnai

„Galerija T.2“ meno mugėje „London Art Fair“ pristato Elenos Antanavičiūtės ir Rūtos Matulevičiūtės tapybos parodą.

E. Antanavičiūtė savo darbuose jau kurį laiką nagrinėja kūno temą, kviesdama diskutuoti apie grožio standartus, santykį su savo kūnu, kūną kaip įrankį savo kūrybai, o kartu ir abstraktų motyvą, kuriame galima įžiūrėti tiek gamtos peizažus, tiek žmogaus pasąmonę. Autorės darbuose įsiterpia ir artimos aplinkos dienoraštiški motyvai.

R. Matulevičiūtės darbuose dominuoja magiškas pasaulis, baltų ir kitų tautų mitologija, jos darbai – tai dailininkės kuriama alternatyvi utopinė realybė.

Parodoje tarsi susitinka labai žemiški, kartais ir tiesiogai peizažus primenantys kūno motyvai, ir vaizdiniai iš kitos realybės. Tai du skirtingi, bet vis dėlto susisiekiantys pasauliai, atspindintys savo vietos gyvenime ir mene, prasmės ieškojimą. Menas dailininkėms – aplinkos supratimo taktika. Vienuose darbuose atsigręžiama į save kaip į gyvūną, egzistuojantį savo kūne, kituose darbuose identifikuojamasi su stebuklingomis, paslaptingomis būtybėmis, būties klausimai sprendžiami utopinėje realybėje. Nors rodomi tapybos darbai, autorėms nesvetimas performatyvumas. Kūno tema kelia asocijacijas su performansu ir kūno menu. E.Antanavičiūtės darbuose daug fragmentiškų kūno vaizdų, nedidelių pastebėjimų, tarsi kūno dalių portretų, kuriuose veidas nusuktas ar netilpęs į kadrą. R.Matulevičiūtė ne tik tapo, bet yra pristačiusi ir performansų bei kitų intraktyvių projektų („HOT Salon“ , „Wisdom Vendor“). Šiai menininkei svarbi autorės persona, menininko įvaizdis, tačiau jis neatskiriamas nuo kūrybos ir menininkės tobulėjimo ne tik mene, bet praktikuojant meditaciją stengiantis gyventi sąmoningą, prasmingą gyvenimą. Atsakymų ieškodama savo sukurtoje utopijoje, R.Matulevičiūtė nevengia pop, virtualios kultūros užuominų, stebuklų pasaulio būtybės tarsi žino apie mūsų realybę, popkultūrą, meno rinką. Autorė savo utopija ne bėga nuo realybės, o ją papildo, bando transformuoti, pradėdama nuo savęs, kurdama meną be kančios ir siekdama sąmoningumo, tačiau neprarasdama ironiško, kritiško požiūrio. Kūno tema, nagrinėjama mene ilgą laiką, atsiskleidžia parodoje plačiausiu spektru: nuo realistinių menininkės kūno fragmentų, kurie tarsi atsako į daug medijose eksplotuojamus kūno įvaizdžius, iki magiškų būtybių portretų.

Paroda – tarsi žaidimas motyvų, formų priešingybėmis, prasmių, turinio panašumais. Čia atsiskleidžia kūrybinės individualybės nulemti skirtingi pasirinkimai: vienas – ieškoti prasmių arčiausiai savęs, savo fizinio kūno mažose raukšlelėse, kitas – kurti visą atskirą pasaulį, utopiją, ir ten spręsti žemiškus klausimus magišku būdu.